Pagaliau penktadienis praėjo. Pergalingai pūtė pietys, prilenkdamas prie pat pažemės persigandusias pušeles. Pilnatis privedė prie perdėtos panikos. Pratisai pypsėjo palikta planšetė. Pamigau! Padrūškė perspėjo – paskubėk! Patalus paklojau, pagalvę papurenau. Permatomą palaidinę, prigludusias pėdkelnes pasiėmiau, pakedenau plaukus, paragavau pudingo (puikiai pavykęs!), pagurkšnojau pieno. Paskubomis pro pravirą priemenę pradūmiau. Pyktelėjusi padrūškė paklausė:
– Pasaugosi papūgą?
„Po paraliais!“– pagalvojau.
– Planavau palikt pas promočiutę. Planas pastrigo, – porina prašančioji. Pabandau prašymą paleist pavėjui. Pralemenu:
– Palangon plauksiu. – Pas Pranciškų?
Paskubu paneigti: – Povų plunksnų pešt.
Perbalo panelė! Papūgą po pažastim pasikišus, pasipustė padus! Puikiai pasidarbavau! Pranciškui pakštelsiu palūpin pasikvatodama. Pakniopstom parskuodžiau pasiimti peruką. Perkūnėli – pradingęs! Pasikūkčiodama pravirkau. Peruką pagrobė pilnatis. Prietemoje paburti prireiks.

Gyveno kartą mergaitė. Tais metais ji nusprendė kad yra pakankamai suaugusi praleisti spalio pabaigą smagiai. Išbandant kokį nors baisų žaidimą. Kadangi mergaitė labai mėgo važinėti liftu, ji sugalvojo išbandyti žaidimą „Aplankyk dvasių pasaulį". Perskaitė taisykles ir džiūgavo kad jos namas yra tinkamo aukščio. Tik praleido svarbią detalę – jokiais būdais negalima nutraukti žaidimo ir žaisti savo name. Helovino išvakarėse mergaitė išsikvietė liftą, surinko aukštų kombinaciją ir laukė. Bet liftas sustojo dar viename, nepasirinktame aukšte. Durys atsidarė ir moteris nuleista galva įėjo vidun. Liftas pajudėjo ir mergaitę apėmė neapsakomas siaubas, o dar moteris pradėjo lėtai suktis jos link. Tuo metu liftas vėl sustojo, durys atsidarė ir mergaitė puolė lauk, šokinėdama laiptais žemyn. Lapkričio pirmos dienos buvo šventinės, o joms praėjus draugės pasigedo mergaitės. Bet atėjusios į svečius, nieko nerado. Tik praviras duris, pasišiaušusi katiną ir keistus dryžius ant parketo ir sienų.

Popiežius, bežiūrintis tavo nuotraukas, jomis grožisi, tačiau atradus tavo vaikystės nuotrauką, kurioje esi tarp minios žmonių jis šaukia „demonas“ ir pakelia akis į tave veriančiu žvilgsniu, deginant tavo nuotraukas. Atsibundi iš išgasčio ir matai prieš save kunigą vėdinantį tave su Biblija. Pasirodo, buvai nualpęs bažnyčioje išpažinties metu.

Dvyniai Anelė ir Deividas turėjo ypatingą ryšį iki pat senatvės. Tačiau praėjusią žiemą Anelė patyrė didelę netektį, kai Deividas mirė nuo staigaus širdies priepuolio. Sesė buvo sukrėsta ir negalėjo susitaikyti su jo mirtimi, ypač po brolio mirties sapnuodama neįprastus sapnus, kuriuose Deividas rėkė ir prašė pagalbos. Anelė gavo reikiamus institucijos leidimus ir iškasė Deivido kūną, nors daugelis kitų žmonių tai laikė beprotyste. Kai ši atidarė karstą, pamatė, kad jo nagai buvo sulaužyti, o karsto viduje pasirodė žymės nuo jo kovos už gyvybę. Pasirodo, Deividas buvo palaidotas gyvas.

Su šeima išsiruošėme į kelionę. Laukė atrakcija – nakvynė pilyje. Puikios nuotaikos važiuodami daug juokavom apie vaiduoklius ir pan. Atvykus savininkas stengdamasis pagąsdinti ir kurdamas atmosferą papasakojo istoriją apie pilyje žuvusį vaiką, kuris iki šiol vaidenasi. Prunkštelėjome ir nuėjome miegoti. Naktį prabundu nuo girgždančių grindų garso. Nesmagu, bet nieko blogo nepagalvoju, pilis juk sena. Staiga pajuntu kažkieno šaltą ranką ant savo kaklo. Staigiai atsisuku ir žiūriu į blyškią vaiko figūrą prie savo lovos. Klykiu nesavu balsu, vyras prabudęs pradeda rėkti, o šalia lovos mano nuostabai „vaiduoklis“ irgi staugia. Staiga prisimenu, jog pati turiu vaiką ir jį čia atsivežiau :) Naktį neramiai miegojęs jis sugalvojo ateiti pas tėvus į lovą. :)

Netoli mūsų yra apleistas daugiabutis. Žmonės šito namo nemėgsta ir stengiasi pro jį praeiti kaip galima greičiau. Anksčiau ten gyveno trys vyrai. Sakoma, kad jie kasdien lošdavo kortomis. Tas, kuris pralaimėdavo, turėdavo eiti į tamsią palėpę ir atsigulti į joje esantį karstą. Vyrai taip linksminosi daug metų. Tačiau vieną dieną balkone, kur žaisdavo, rado raštelį Šiandien Pranas mirs. Vyrai galvojo: „tai parašė prietaringos bobulės, kad pagąsdintų“ ir nelabai kreipė dėmesio.
Tradiciškai po pralaimėjimo visi patraukė prie karsto. Keista – pralaimėjo būtent Pranas. Vyras nelabai norėjo lipti karstan. Bet draugai ėmė ir įmetė jį. Pranas ėmė daužytis ir klykti nesavu balsu „nejuokinga, išleiskit!“.
Draugai bandė atidaryti karstą, bet šis neatsidarė. Vyrai išsigandę pabėgo ieškoti pagalbos. Kai grįžo, žmonės buvo nustėrę – karstas buvo atidarytas, aplinkui žvakės. O Pranas gulėjo ramiai pašarvotas, sunertomis rankomis. Šalia gulėjo raštelis „O man juokinga, neišleisiu“.

Gyveno kartą tokia šeima: mama ir dukrelė, jos gyveno be tėčio, nes buvo anksti miręs. Tai mergaitei buvo 6 metukai. Ir vieną kartą ji nusilakavo savo nagučius sodria mėlyna spalva. Tą dieną mama liepė nueiti jai į turgų nupirkti mėsos. Mergaitė turguje sutiko tokią mėsos pardavėją, kuri klausinėjo, kodėl mergaitė taip nusidažiusi nagučius. Mergaitė nemandagiai atsakė, kad jai taip patinka ir dėl to taip nusidažo. Senoji moteriškė labai įpyko ir teištarė mergaitei: „Tu pasigailėsi, kaip ir tavo šeima, kuri taip blogai tave auklėja.“ Tądien mergaitė namo nebegrįžo...
Po poros savaičių mama ėjo pati pirkti mėsos faršo ir, parsinešusi į namus, mėsoje rado mažučius pirštukus, kurių nagučiai buvo nulakuoti sodriai mėlyna spalva…

Marija keliavo autostopu kai sustojo mėlynas furgonas, ji ilipo. Marijai nežiurint vyras smogė jai per galvą, Marijai atsipeikėjus, suprato kad ji yra surišta. Vyras sustojo, išlipes iš furgono paėmęs Mariją nunešė prie šlaito. Vyras paėmė kirvį ir nupjovė Marijai kairę ranką, paskui dešinę. Jam prireikė penkių kirčių, kad nulaužtų jos dilbius. Per visą žiaurų puolimą Marija buvo sąmoninga. Vyras numetė Mariją nuo šlaito. Grįžęs į furgoną nuvažiavo, palikdamas ją mirti. Marija, kuri buvo nuoga ir permirkus savo krauju, atgavo sąmonę, išsigandus, pasimetus ji bandė sustabdyti kraujavimą, šalia buvo purvas ji tas alkūnes įmerkė į purvą, norėdama sustabdyti kraujavimą. Ji šliauždama galiausiai išsiropštė iš duobos, kur buvo atsidūrus. Ji jautė neįsivaizduojamą skausmą. Marija pasiekė kelią ir ėjo keliu tikėdamasi, kad pravažiuos automobilis. Ji vaikščiojo valandas, kol pamatė automobilį. Automobilis sustojo padėti. Jie apvyniojo Marijos alkūnes rankšluosčiais ir sulaukė pagalbos.

Miško gilumoje stovėjo vienišas namelis, kurio langai išdužo, o sienos apaugusios samanomis. Vietos gyventojai šnabždėjosi apie tą vietą apėmusį prakeikimą, perspėdami visus nesilankyti. Vieną audringą naktį pasiklydęs keliautojas ieškojo pastogės tarp nykstančių sienų. Lauke ūžiant vėjui, kabinoje aidėjo šnabždesiai, vis garsesni ir baisesni. Šešėliai šoko kampuose, o keliautojo širdis plakė iš baimės. Staiga iš tamsos išniro vaiduokliška figūra, kurios akys spindėjo piktavališkumu. Sustingęs iš siaubo keliautojas per vėlai suprato, kad jie pateko į tamsos karalystę, iš kurios nebėra išsigelbėjimo.

Vyko fotosesija prieš Heloweeną. Lietinga diena, gana tamsu, apleistas milžiniškas pastatas. Viskas daroma gana skubiai,kadangi siaubingai šalta. Ir staiga mirtinoje tyloje balsai, blyn...nejuokais sunerimom, nes būti ten kaip ir nelegalu, susirenkam daiktus ir maunam link išėjimo, aš baisiai graži, kruvina su kirviu ir su tariama ranka rankoje :D Grupelė jaunuolių sustingsta, aš irgi...vyrukai balsu spiegt pradeda ir į kojas, merginos tuo tarpu lieka stovėti...mes balsu juoktis... Bet atrodo jiems juokinga nebuvo, išėję po kelių akimirkų net horizonte jų nematėme. O man tokiai dar teko ir vaiką iš darželio pasiimt, nes pasirodo tas kraujas taip lengvai nenusiplovė :D (vaikai nenukentėjo)

Vieną kartą kaime vaikščiodamas po mišką, pamačiau apleistas kapinaites, kurios jau senai užmirštos ir nebelankomos. Šalia jų stovėjo senas namukas, prie jo durų pamačiau juodą apsiaustą, kuris rankoje laikė dalgį. Pasirodo tai buvo giltinė, kuri pasiima žmones į dangų arba pragarą. Nuo to laiko bijau giltinės, nes ji pasiima artimus žmones...

Vieną ūkanotą vakarą su draugu nusprendėme nueiti pasivaikščioti. Pakeliui pasitaikė senos stačiatikių kapinės, šalia kurių nusprendėme pailsėti ir prisėsti. Neilgai trukus pasidarė šalta ir nejauku, tad grįžom namo. Ta pačią naktį prieš užmiegant mintyse sukosi mintys, kad mirusios sielos gali supykti, kad sėdėjome šalia kapinių tvorelės ir netgi pasibučiavome. Nespėjus rimtai įmigti šalia veidrodžio pamačiau baltą moters siluetą, kuris pradėjo artėti – tarsi skristi link manęs. Apimta baimės ir panikos pašokau iš lovos, pribėgau prie lango, jį atsidariau ir jau viena koja buvau persisvėrusi ant palangės, kuomet atsisukusi nieko nebemačiau. Nežinau kodėl tą minutę pasirinkau, kad geriau šokčiau iš antro aukšto. Taip niekada ir nesužinojau, ar dvasia buvo atėjusi manęs įspėti, ar mano smegenys siuntė keistus signalus būsenoje tarp miego ir pabudimo. Tad daugiau pro tas kapines eiti neteko.

Vaikystėje, kai buvau maždaug 7 metų, tėvai nupirko didelį žaislą – klouną. Iš pradžių viskas buvo gerai, vaikai laimingi žaidžia. Tačiau vieną vakarą, užėjus į savo kambarį, tas žaislas klounas sėdėjo kambario viduryje ir garsiai juokėsi! Labai išsigandau, bėgau iš karto pas tėvus, kviečiau pažiūrėti kas darosi! Aišku, kai tėvai atėjo, klounas tiesiog buvo pamestas ant lovos?! ir gulėjo tiesiog kaip žaislas. Gerai, visko būna, vaikų fantazija laki, gal netyčia prisigalvojau. Tačiau tas klouno egzistavimas man vykdavo labai dažnai – vos ne kiekvieną vakarą jis tai juokiasi, tai šviečia, tai kažką sako. Keisčiausia, kad visą tai matėme tik aš ir mano sesuo, kiti šeimos nariai visada manydavo, kad mes įsivaizduojame ir visa tai nevyksta. Ačiū dievui, įkalbėjome tėvus išmesti tą žaislą, o fobija klounams išliko iki šiol – nors man jau 27 metai, negaliu ramiai jaustis, kai pamatau klouną bet kokiame pavidale.

Atsibundu ankštame stikliniame narve pilname didelių vorų, jis užkastas po žeme akių lygyje, matau laikrodį su laiku 00:13 ir jaučiu kaip visu mano kūnu ropoja daugybė kojyčių, noriu šaukti, bet negaliu, nes vienas man ant veido ropoja.

Eliza tik ką persikėle į naują butą, kuriame rado seną radiją. Nusprendė įjungti, galbūt sugaus kokią seną muziką. Tačiau, vietoj muzikos, ji girdėjo tylų šnabždėjimą: „Ar girdi mane?" Nusigandusi, Eliza greitai išjungė radiją ir padėjo jį į šalį. Bet naktį, gulėdama lovoje, ji vėl išgirdo tą patį šnabždesį, tik šįkart ne iš radijo, bet tiesiai šalia savo ausies. Kitą rytą, radijas įsijungė jau pats, ir girdėjosi jau pažįstams balsas: „Padėk man...". Tai buvo jos balsas, nusiunčiantis pagalbos prašymą per radijo bangas.

Mėgstame lankytis apleistose vietose. Tą kartą pasirinkome gana nuošalų apleistų pastatų kompleksą. Ilgokai teko ieškoti saugaus įėjimo, tad greit sutemo...na bet vistiek atgal jau nevažiuosi. :D Vaikšciojom ilgais tamsiais koridoriais, durų begalybė ir staiga gal per 10 metrų prasiveria staigiai durys ir pasigirsta keisti, šiurpūs garsai :o nebuvo laiko kada žiūrėt kas ir kaip, dėjom į kojas ir bėgom kiek akys matė :D Pasirodo, kaip vėliau paaiškėjo, lapė įsisukus buvo…

Mes su šeima susirenkam per Helovyną pas tetą. Visada įvyksta kažkas...... Vieną tokį vakarą dingo elektra. Teko sedėti su žvakėm – buvo šiurpoka. Keliavome visi į kapines uždegti žvakučių. Kapinėse be žvakių švytėjo ir švietė, kažkokie balti burbulai. Na kažkas iš mūsų sakė, kad tai sielos. Buvo įdomus vakaras su gyvais ir mirusiais.........

Likai namie viena. Ruduo. Tamsa. Ir jau negelbėja nuo tos kankinančios baimės jausmo tavo katės, kurios visada šalia. Atsiguli, tradiciškai valerijono išgeri. Vidurnaktis, ir vėl, kaip ir kasnakt, skambutis į duris. Nuo to garso kūnu nueina šiurpas, aukščiau užsitrauki paklodę. Šaltis persmelkia nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų... Šį kartą – tu viena, jam bus lengviau užeit ir veikt. Jauti, kaip šalia gulinčios katės sunerimsta, pilnaties apšviestuose vyzdžiuose atsispindi pyktis. Truputį patrauki antklodę nuo veido, kad žvilgteltum ten, kur žiūri katės. Tarpduryje vėl stovi figūra – tamsi, aukšta, neproporcingai sukurta. Ta pati, kuri aplanko retkarčiais tave, kankina, skaudina, sumenkina. Užsimerki ir pasimeldi, nors tai darai tik kai būni viena. Per kūną nueina šiurpas, jau drebi, o ir išbėga viena katė. Iš baimės atsisėdi. Jo nebėra. Atsibundi.

Kartą ėjom su drauge iš RYO į apleistą viešbutį naktį, ir mes truputį bijom tamsos ir klounų. O man tamsoje pasimatė kažkoks siluetas (tikiuosi ten tikrai nieko nebuvo). Aš išsigandau ir pradėjau bėgti, o draugė iš paskos. Ji klausė kodėl bėgam ir pasakiau kad kažką pamačiau, tad ir jį išsigando. Bėgom, bėgom ir sustojom tolėliau nuo tos vietos. Draugė (nežinau kodėl) užsinorėjo „photoshoot’o", tad pradėjo fotografuotis. Paskui jį surėkė ir vėl pradėjo bėgti. Aš ir bebėgdama klausiu kas buvo ir ji sako kad išgirdo kažkokį metalą čirskantį krūmuose. Na tai abi išsigandusios bėgom ir vėl. Tada nubėgus į stotelę ji man papasakojo, kad kažkas jai sakė, kad toj vietoj ir buvo klounai, kurie gąsdino žmones su peiliais. Niekada daugiau į tą apleistą viešbutį nebegrįžom…

Kartą gyveno mažas berniukas. Jis buvo kitoks nei visi berniukai. Jam nepatiko mašinėlės ir ginklai, o jis dievino lėles. Kartą jam mama gimimo dienos proga padovanojo lėlę, ir jis miegodavo jä apsikabinęs. Kitą dieną jo tėvas mirė. Vaikas dalyvavo laidotuvėse ir vežėsi lėlę. Kai pradėjo užkasinėti tėvą, jis galvoje išgirdo isterišką juoką. Kitą dieną mirė mama, ir atvažiavo policija pasilikti su ber­niuku dieną. Berniukui atėjus laikui miegoti, jis tvirtai apsikabino lėlę ir miegojo. Naktį, išgirdęs garsus išsigando ir pasislėpė spintoje, palikęs lėlę ant lovos. Pasižiūrėjo pro praviras duris ir pamatė, kad tai lėlė žudikė savo liaunais plaukais smaugia vyrus ir juokiasi savo isterišku juoku... MUAHa ha Ha!!!

Buvo vėlus rudens vakaras, jaukiai leidome laiką savo namelyje prie miško. Staiga ramybę sudrumstė triukšmas, visų kaimynų šunys lojo nesustodami, o gretimų kaimynų net ir staugė. Išėjus į kiemą apsidairyti nieko nepastebėjome, tik po kiek laiko išvydome blankų siluetą prie kaimynų vartų. Atrodė lyg moteris apsigaubusi pečius skara, tačiau neįprastai švytėjo. Pamojavome jai, o ji nieko nepasakiusi nusisuko ir nusklendė į miško gilumą. Kitą rytą sužinojome, jog tą vakarą mirė mūsų kaimynė, ją visada matydavome apsigaubusią skarele.

Vienišas žvejys vieną naktį Ramiajame vandenyne gaudė tuno žuvys, bet ta naktis buvo toli nuo ramios: tik išplaukus pakankamai toli, kad nesimatytų uosto, bangos pakilo, vanduo tapo neramus. Žvejys buvo patyręs, bet ši naktis jautėsi kitokia, galbūt tai buvo dėl to, nes jo žmona neseniai netikėtai žuvo ir jis vis dar neperkentė kančios. Jis, stengdamasis suvaldyti laivą ir jį išgelbėti, nusprendė išjungti laivo variklį ir leisti bangom nešti laivą, galbūt tai buvo protingas sprendimas, o galbūt tai pasidavimas gyventi. Po laiko jis išgirdo balsą, kuris gražiai dainavo ir pasijuto taikiai ramus. Žvejys išėjęs iš kajutės pamatė, kad bangos nustojo siaubti, o ant akmens buvo atsirėmusi undinė su jos žmonos veidu – žaidžianti ir patenkinta žveju. Tuomet jis suprato, kad tai jis nužudė savo žmoną kaip auką vandenynui ir supratęs tai, žvejys negalėjo patikėti ką jis padarė, tad nusprendė nusiskandinti žiūrėdamas į tamsų vandenį – žvejys įkrito ir paskutinis dalykas, kurį girdėjo buvo siaubingas sirenos juokas.

Viskas prasidėjo neįprastai karštą ir saulėtą pavasario dieną. Dieną, kai atrodo negali nutikti nieko blogo. Tačiau nutiko daug blogiau nei tiesiog „blogai“ – aš vos nemiriau. Bet apie viską nuo pradžių: tuo metu man buvo šešeri, tad savaime suprantama, kad tokią vasarišką dieną gaivinausi kalnu ledų. Kai tie nebepadėjo, sugalvojau nusitempti tėvus prie ežero. Ten teškenausi tol, kol ir mamai, ir tėčiui pamėlo lūpos. Būdamas labai kaprizingas, išsiprašiau vienas pabūti vandenyje ilgiau, su sąlyga, kad neplauksiu toli nuo kranto. Tačiau aš nebūčiau aš... Susipratau, kad per toli nuplaukiau tik atsisukęs į krantą ir ten išvydęs iš kažkur atsiradusį ir man mojantį savo senelį. Tik vėliau sužinojau, kad tą dieną senelis iš tiesų jau buvo miręs…

Buvo tamsi Helovino naktis, kai grupė draugų nusprendė aplankyti seną apleistą dvarą miesto pakraštyje. Jie buvo girdėję šiurpių istorijų apie šį dvarą, tačiau jie ieškojo įspūdžių ir negalėjo atsispirti viliojimui jį tyrinėti per Heloviną. Kai jie įėjo į dvarą, juos apėmė siaubinga tyla. Jie atsargiai įžengė į pirmąjį kambarį, grindų lentos girgždėjo kiekviename žingsnyje. Staiga jie išgirdo silpną šnabždesį iš viršaus. Jie nervingai lipo laiptais, jų mintyse kirbėjo mintys, ką galėtų rasti. Prieškambarį apšvietė mirganti žvakių šviesa, ant išblukusių tapetų mesdama baisius šešėlius. Šnabždesys darėsi vis garsesnis, užpildydamas jų ausis persekiojančia melodija. Jie nusekė garsą į kambarį koridoriaus gale. Kambario centre jie aptiko seną „Ouija“ lentą, stovinčią ant suplyšusio stalo. Nepaisydami namo istorijos, jie nusprendė pabandyti bendrauti su bet kokiomis namuose tvyrančiomis dvasiomis. Kai jie uždėjo žvakė pradėjo mirgėti, o kambaryje pūtė vėsus vėjas. „Ouija“ lenta atgijo, išsakydama grėsmingas žinutes. Staiga oras prisipildė kurtinančio riksmo, todėl jie iš siaubo numetė lentą. Jie apsisuko norėdami išeiti, bet užsitrenkė durys ir įstrigo viduje. Tamsoje jie girdėjo artėjančius žingsnius. Kai tik žingsniai pasiekė kambarį, atsidarė durys, o grupė išbėgo neatsigręždama. Jie bėgo taip greitai, kiek tik kojos galėjo nešti per dvarą. Sunkiai kvėpuodami jie pagaliau pasiekė miestelį. Jie pažadėjo daugiau niekada neįeiti į tą persekiojamą dvarą. Helovino nuotykis amžinai įsirėžė į jų mintis kaip tikro siaubo naktis.

„Žudytojas-šypsenėlis" pradėdavo savo siaubingą ritualą, kai visas miestas miegojo. Jis pasislėpdavo tamsiame kambaryje, kuriame buvo įrengtas bauginantis cirkas. Kambario viduje buvo veidrodis, kurį klaunas žiūrėdavo ir šypsodavosi sau. Jis stebėdavo laikrodžio sekundes, iki kol išmuša lygiai 10 valanda, jis išsitraukdavo iš po savo drabužių itin aštrų kirvį. Tai jo „šypsenėlė". Ir pradėjo savo aukų medžioklę. Tada jis įsilaužia į kambarį, kuriame guli pasirinktas daktaras. Jis šoka ant jo šypsodamasis savo bauginančia šypsena, veria kirviu ir pradeda žiauriai smogti savo auką. Klounas toliau smogdavo, nesupainiodamas savo aukos. Širdinga šypsena pukiai tiko su žiauriai atlikta žmogžudyste. Po sėkmingai atlikto darbo, klounas palikdavo kambarį taip, tarsi jo nebūta. Jo aukos kūnas paliktas priblokštoje padėtyje, su žiauria šypsenos išraiška, kurios niekas niekada nepamiršdavo. Tai buvo jo žiaurus būdas išpildyti savo tikslą ir įbauginti miestą, bet jo tikrieji motyvai liko paslaptyje.

Visi mūsų kaimelio gyventojai buvo draugiški ir paslaugūs, tačiau čia gyveno paslaptingiausia ir keisčiausia močiutė…Per keletą dešimtmečių gyventojai žinojo tik, kad kiekvieną trečiadienį ji nešasi pilną krepšį prekių, o jos namai visada dvokia žalia mėsa. Nepaisant šių žinomų faktų buvo šimtai gandų, kad ji valosi savo dantis šlifuokliu, užgeria aspiriną benzinų, o miega metaliniame karste. Bijojo jos ir suaugusieji, ir vaikai nuo mažens buvo mokinami būti atsargiais, nebendrauti su ja. Man taip pat iki kurio laiko neteko bendrauti su ja…deja, vieną trečiadienio rytą sutikau ją parduotuvėje. Močiutė paprašė manęs padėti nunešti prekes, aš nenorėjau sutikti, bet nespėjusi net nieko atsakyti, jau laikiau rankose pirkinius. Krepšiai buvo tokie sunkūs, kad net neįėjus į kiemą vienas plyšo. Iš jo pradėjo tekėti kraujas, o nukritus antram krepšiui išbėgo šimtai žiurkių. Suklykiau… užsimerkiau… Atsimerkusi supratau, kad vėl stoviu parduotuvėje, o į mane šypsodamasi vėl žiūri močiutė…

Vieną šaltą rudens dieną prisipyliau vandens vonioje ir priguliau. Lietingą dieną, vonios vanduo mane švelniai apglėbė ir sušildė, pagaliau atsipalaidavau. Tačiau, staiga mano ramybę sudrumstė didžiulis garsas, atrodo lyg kažkas įsilaužė į mano butą ir pradėjo lakstyti po kambarius, pro kūną praėjo šalčio banga, nors vonios kambarys yra visiškai izoliuotas. Išėjus iš vonios – kambariai tušti, gyvenu viena. Nusprendžiau nekreipti dėmesio ir nurašiau viską kaimynams, tačiau tai buvo tik istorijos pradžia. Vakare pamiršau apie buvusį įvykį, įsijungiau televizorių ir prisėdau ant sofos. Po keletos minučių iš skausmo veriančiu ir stingdančiu balsu pradėjo rėkti vyras, ėmė cypti ausyse, televizorius išsijungė. Pasijutau nejaukiai, lyg kažkas šalia liestų mano ranką, per kūną bėgo šiurpuliukai. Išsigandusi pradėjau žvalgytis – nieko. Tyla. Atsiguliau, nusiraminau. Staiga, sofos spyruoklės pradėjo girgždėti. Nieko nemačiau, tačiau šalia savęs jaučiau alsavimą ir supratau, kad...

Mažame miestelyje gyveno išdykęs vaiduoklis, vardu Kasperas. Kiekvieną Heloviną Kasperas mėgo krėsti išdaigas miestiečiams. Vienais metais jis nusprendė paslėpti visus mieste esančius saldainius, todėl visi sutriko. Vaikai leidosi į medžioklę, ieškodami Kasperio paliktų įkalčių. Galų gale jie rado paslėptą saldainių atsargą, o Kasperas juokėsi ir sveikino juos su detektyviniais sugebėjimais. Nuo tos dienos Kasperas tapo žinomas kaip Helovino gudruolis, tačiau jis visada palikdavo skanėstų miestiečiams.

Naktį, kai Katryna atostogavo pas senelius, nežinomos jėgos apimti balionai, esantys kambaryje, užsipildė ir pakilo i orą. „Balionai reikalauja teisės kvėpuoti!" – išsileisdami ir prisipildydami oru, šnypštė Katrynai. Katryna atsargiai atidarė jiem langą su viltimi, kad balionai išskris sau, bet vienas iš balionų puolė prie jos IR pabučiavo!!! Lėtai traukdamas orą iš jos plaučių, pakilo i orą kartu su mergaite ir išskrido laukan. Ko gero šitaip jie vis dar kažkur skraido, tai kai pamatysite ore balioną, pažiūrėkite dar kartą ar su juo neskraido mergaitė.

Visi, kurie pažinojo Mantą sakydavo, kad šis vaikinas yra geros širdies, jautrus ir supratingas. Jis niekada nebuvo nuskriaudęs gyvo padaro ir pajausdavo liūdesį, kai ant kelio pamatydavo automobilio nutrenktą gyvūnėlį. Jis mylėjo savo tėvus ir močiutę, per kurios laidotuves verkė nesidrovėdamas. Nepaisant to, kad užaugo geroje aplinkoje, Mantui netikėtai atsirado noras sužinoti, ką reiškia savom rankom užmušti kitą žmogų. Visą gyvenimą būdamas švelnaus charakterio, jam kažkodėl prisireikė padaryti tokį baisų dalyką. Einant laikui jo fantazijos tapo vis žiauresnės. Vaikinas labai sparčiai keitėsi savo viduje, tačiau išorėj kitiems atrodė toks pat kaip ir seniau. Niekas nenutuokė, kokios iškreiptos mintys tūnojo jo galvoje. Vieną naktį Mantas įsėlino į savo tėvų miegamąjį pasiėmęs virtuvinį peilį, kurį jo mama dažnai naudodavo ruošiant maistą. Vaikinas stovėdamas tarpduryje žiūrėjo į savo miegančius tėvus, kuriuos apšvietė iš koridoriaus sklindanti šviesa. Mantas nekantravo pagaliau išlieti savo fantazijas. Prieš pradėdamas juos badyti, vaikinas akies krašteliu dar spėjo įžiūrėti šešėlį, kuris visą laiką stovėjo kampe ir tylėdamas stebėjo, kaip balta lovos patalynė nusidažė raudonai.